Istorijos, Kelionės

Įkvėpimų beieškant. Kryptis: alpės


ITALIJA, BORMIO
2018 m. kovo 3 – 7 d.


Alpės pasitiko mus pasipuošusios debesimis.
Ir tą akimirką atrodė, kad nieko pasaulyje nėra geriau, nei vėl įkvėpt kalnų.

Kai per žiemą pritrūksta šviežio oro (sakyčiau – saulės, bet Lietuvoje jos tą savaitę buvo daugiau, negu mūsų lankytuose kalnuose), geriausias sprendimas yra susipakuoti daiktus ir, paskutinę minutę nusipirkus pigius bilietus, keliauti ten, kur žinai, kad galėsi kvėpuoti giliau.

Mūsų atveju labai paprasta. Kryptis: kalnai.

O kai kelionės laikas ribotas, svarbiausia nešvaistyti jo kelyje:
pora valandų tiesioginiu skrydžiu iš Vilniaus į Milaną ir dar kelios mažu automobiliuku iki Bormio miestelio – tikslas pasiektas.

Sako, kad nebuvai kalnuose, kol nevakarojai prie židinio mediniame namelyje, skambančiame nuo visų dienos istorijų, parsineštų iš kalnų. Tai dabar jau tikrai esu buvusi kalnuose! Ir ten jauku taip, kad norisi tik susisukti į raštuotą pledą ir tyliai sau šypsotis, geriant karštą kakavą.

Tiesą sakant, kelionė ir prasidėjo nuo šito jaukumo paieškų – pirmiausiai išsirinkau namelį, o tada jau žiūrėjom, ar yra aplink jį ką veikti. Taip, estetika yra prioritetas 😀

Bet gražu ten ne tik židinys. Šitas viešbutis pasirodė kaip tobulas šeimos verslo pavyzdys: žmones priiminėja ir apie kalnus gražiausius dalykus pasakoja senelis, maistą ruošia ir patys restorane patiekia – sūnus su žmona, o prie židinio rytais dūksta itališkai greitakalbėm šnekantys anūkai.

Kai pasvajoji, tai kokia šviesi idilė kalnuose…

Nors kovo pradžioje jau beveik kvepėjo pavasariu, slidinėjimo sezonas dar nebuvo pasibaigęs. Tad pirmą vakarą prie židinio išsiklausinėję apie slidinėjimo galimybes, kitą rytą jau lipom ant slidžių. (Kurortas, kuriame slidinėjome čia)

Ar jau minėjau, kad su slidėmis ant tikro kalno aš stovėjau pirmą kartą?

Bet prieš tai dar trumpam aplankė saulė.
Jai kylant iš už kalno, mums į pusnį atnešė espresso – gyvenimas!

O pats slidinėjimas man buvo gyvenimo nuotykis.

Nes mokiausi ne tik tinkamai su slidėmis nuo kalno leistis, bet ir savimi pasitikėti, ir su kalnais iš naujo susidraugauti. O svarbiausia – suprasti, kad man nereikia nei kažkaip greitai čiuožti, nei kažkaip mandrai, nei iškart nuo juodų trasų. Nes ten ne varžybos juk. O tik dar vienas būdas gamta pasidžiaugti.

Tad tokios tos mano trys slidinėjimo pradžiamokslio dienos ir buvo – nuo vieno gražaus šlaito, kur man reikia stabtelti ir į panoramas paspoksoti, iki kito 😀

Kitam kartui, galvoju, dėl visų saugumo ant nugaros galėčiau prisisegti ženklą “Fotografė ant slidžių!”. Gal žinot, kur tokį įsigyt? 🙃

O jeigu rimčiau – visos baimės yra įveikiamos, kai sustoji, nurimsti ir šiek tiek pagalvoji. Net jeigu kelis pirmus kartus slides nusiimi ir nuo kalno nulipi be jų. Bet slidinėti tikrai smagu! Smagiausia, kad nereikia lipti aukštyn, tik leistis!

Saulėtos dienos kalnuose – gražios, bet matyti kalnus dramatiškai paskendusius debesyse – daug įspūdingiau!

Laukiamiausia dienos dalis, žinoma, maistas kalnų trobelėse. Šilta, jauku, kvepia kažkuo makaronišku. Italija!

O jau tų mažų kalnų miestelių žavesys… Svajoju atsidurti viename iš jų kalėdiniu laikotarpiu. Kai viskas dar ir karštu vynu kvepia!

Už kiekvienų langinių, atrodo, slepiasi šimtametės istorijos. Už kiekvieno kampo – slaptas praėjimas, kurį, tikėtina, naudoja tik pastovūs gyventojai. O kai į mažą, namų svetainę menančią, kavinukę užeini, gauni sausainį prie kavos ir dar šiltą šypseną iš to vietinio, kuriam kava čia – kasdienis ritualas.

Su kalnais atsisveikinti sugalvojom mažiausiai pastangų reikalaujančiu būdu. Kalnai ir vanduo?
Oj, man nieko daugiau kaip ir nebereikia…

Keturios su puse dienos, o mintys liko visiškai švarios.
Dėl to, turbūt, ir svarbu pažinti savas stichijas – kad žinotum, kur pasikrauti, vos tik energijos stygių pajunti.

…bet kitą dieną sužinojom, kad kalnai mūsų taip paprastai šįkart nepaleis.

Buvo likę trys valandos iki skrydžio, kai pakeliui į oro uostą, dar važiuojant kalnų keliuose, prasidėjo pūga. Snigo taip labai, kad priešaky nieko nesimatė, o tos grandinės (kurias, beje, taip pat pirmą kartą teko ant ratų dėti), ant slidaus kelio visai negelbėjo.

Pasakysiu tik tiek, kad draudimas, kurį siūlo nuomuojantis mašiną – visada reikalingas. Po šito važiavimo atsipirko, turbūt, beveik visi tie kiti kartai, kai draudimą turėjom ir jo neprireikė…

Tad kalnuose vairuokim atsargiai.

Bet visus kitus dalykus – ugnies jaukumą, sniego gaivą, pušų kvapą ar nuotykių dvasią – ten būdami semkim drąsiai. Kad namo sugrįžus, jaustumėmės lyg naujai visus vertingiausius dalykus į save (ir apie save!) susirinkę.

Arrivederci, Italija!

Keliaujam kartu? Papasakokite man apie savo idėją:
KONTAKTAI!

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s