Istorijos, Kelionės

Paveiksliukų Amerika


PAVEIKSLIUKŲ AMERIKA
2017 spalio 16 – 31 d., JAV

Los Angeles | Santa Barbara | Sequoia & Yosemite NP | Death Valley NP | Las Vegas | Grand Canyon NP | Antelope Canyon | Route 66 | Los Angeles


Amerika. Ir užsimerkusi matau visus epinius nacionalinių parkų vaizdus, garsiausių serialų ir filmų kadrus, jau beveik jaučiu saulę, nušviečiančią veidą pro pakrantės palmių lapus, ir įsivaizduoju tą dangų. Tokį tobulai žydrą. Į kurį noriu iškelti rankas ir, įkvėpus laisvės – pamiršti bet kokius rūpesčius.

Ir visa šita kelionė tikrai buvo nerūpestinga. Vakarinė Amerikos pakrantė spindi atsipalaiduok ir mėgaukis filosofija ir viskas ten tiesiog patogu. Pradedant mašinos nuoma Los Andžele, kur pasiūlo paprastą automobilį upgradinti  į raudoną kabrioletą, baigiant šaltu vandeniu, kuriuo nešinas pribėga vaikinas, tau dar nespėjus išlipti iš tvankaus ir dulkėto kanjono.

Ir nors prieš kelionę turėjom visokių išankstinių nusistatymų, grįžom tik su pačiais gražiausiais įspūdžiais . Gal dėl to, kad lankėm pačias gražiausias ir garsiausias vietas. O Gal dėl to, kad atsipalaidavom ir mėgavomės – mėgavomės visais tais jau lyg ir kažkur matytais paveiksliukais, kurie visa didybe atgijo tiesiai prieš mūsų akis.

Atsidarėt šaltą Coca-Cola skardinę? Keliaujam!
🇺🇸

“Well hello America! I’ve heard a lot about you” –
parašiau Instagrame, po ilgo skrydžio pabėgus iš Los Andželo ir atsidūrus palmių apsuptoj Santa Barbaroj. Tada nurijau pirmą labai neskanų filter coffee gurkšnį viešbučio kambary ir pagalvojau: “Well at least I can see the ocean”.

Bet pirmiems pusryčiams svarbiau buvo ne gera kava, o geri amerikietiški blyneliai. Su klevų sirupu, žinoma!

Pati Santa Barbara – be galo žavinga! Kai kam ji primena Prancūzijos Rivierą, kai kam – Ispanijos miestelius. O atidžiai peržiūrėjus ten esančių restoranų meniu, galima pagalvoti, kad Santa Barbara yra kažkur kaimyninėj Meksikoj!

O Kalifornijos saulėlydžiai tokie… tiršti.
Sunku aprašyti, sunku įtikinamai nufotografuoti – bet taip lengva tam paveiksle būti ir į save spalvas gerti.

Paskutinį rytą saulę prie vandenyno pasitikę, sėdom į savo raudoną automobilį ir išvažiavom į pirmąją įlgąją kelionę.

Santa Barbara – (Sequoia national park) – Yosemite national park
7 val. kelionė

Čia reikėtų paminėti, kad tokio automobilio niekada nenorėtume savo kieme, bet važiuoti nuleistu stogu per tas neišmatuojamas Amerikos platybes – damn it felt good!

Sekvojos gali pasiekti 70 metrų aukštį, 9 metrų plotį ir išgyventi iki 3000 metų. Šitie medžiai – lyg milžinai ar natūralūs dangoraižiai – nykštukais paverčia žmones, bandančius juos apkabinti ir gyvybės bei stiprybės iš jų pasisemti.

O visai šalia milžiniškų sekvojų – Karalių Kanjonas (Kings canyon), kuriame pasakiškas Kalifornijos peizažas lyg ant delno.

P.S. Maisto reikalai. Kažkaip, nesinorėjo vežiotis maisto mašinoj – nes žinot, tos meškos – tai gerai, kad pakeliui visur buvo McDonald’s. Ir Taco bell. Dar Burger King. Ir žinoma KFC.
🤫

Visą dieną praleidę mašinoj ir tik labai vėlai pasiekę Josemičio parką, supratom, ką visi turėjo omenyje sakydami, kad būtinai įsivertintume kelionės atstumus…

Įsikūrę savo namelyje (po kelionės supratau, kad kiekvienas namelis tiesiog privalo turėti porch), pagalvojom, kad reikia imti pavyzdį iš va šito storo draugo – jis, panašu, didelių atstumų tikrai neįveikinėja ir draugauja tik su tais, kurie atsiveža ko nors iš KFC.

Ir dar apie kitas pamokas. Yra dalykų, kurių kelionėse galima neplanuoti iš anksto, bet kai kalba pasiskuka apie nacionalinius parkus – laikas yra svarbus.

Kadangi viską pasilikom paskutinei minutei, neberadom laisvų gyvenamųjų vietų pačiam nacionaliniam parke (o ten visokie jaukūs nameliukai, glampingo palapinės ir t.t.) ir kasdien norėdami šį parką pažinti, iš savo miestelio važiuodavom serpantinais beveik dvi valandas. Į vieną pusę. Visai ne gudru.

Ruduo Josemityje buvo mano svajonė ir kitų keliautojų nuotraukas iš ten visuomet stebėdavau su baltu pavydu. Tad pagaliau pati vaikščiodama parko slėny, jaučiausi kaip paveiksliuke, kuris ilgą laiką buvo mano kompiuterio ekrano užsklanda!

Negaliu nepasidalinti: mano lietpaltis kelionėj buvo (ir vis dar yra!) nepakeičiamas. Ir jis lietuviškas! Ducktail raincoats. Kuprinė – legendinio Chesterfield brand’o, o vilnonė skrybėlė – pirkta ten parke. Mėgstu suvenyrus, kuriuos po to galiu dėvėti ir grįžus 🙂

Maži žmonės dideliam pasauly.
Apie žygiavimo maršrutus tikrai neišsiplėsiu, nes informacijos yra daug ir aiškios (arba ją sužinoti padės amerikietiškai besišypsantys žmonės parko turizmo centre). Tik priminsiu apie gerus ir patogius žyginius batus. Ir kad temperatūra ten gerokai skiriasi nuo Santa Barbaros!

Kai siunčiau nuotraukas šeimai kelionės metu, visi stebėjosi, kad niekur nesimato kitų žmonių ir atrodo, kad mes ten vienui vieni. Nors realybėj buvo gerokai kitaip, man labai norėjosi Josemitį prisiminimui įamžinti būtent tokį, kokį visąlaik ir įsivaizdavau esant – laukinį bei paslaptingą.

Realybė ↔️ Prisiminimas

Keli dalykai, apie kuriuos sužinojau Josemityje:

1. Ahwahnechee – Josemičio slėnio žmonių – istorija. Prasidėjo pirmiesiems indėnams apsigyvenus Josemičio parko prieglobstyjei ir žiauriai baigėsi, kilus aukso karštinei ir dideliam susidomėjimui parke esančiais gamtiniais ištekliais.

2. Reguliuojami-specialūs gaisrai. Atvykus į parką mus pasitiko išdegusios plynės, bet parko darbuotojai ir visi informaciniai pranešimai įspėjo, kad ugnis yra prižiūrima – vyksta prescribed fireTokie gaisrai yra planuojami ir inicijuojami su tikslu valdyti augmeniją, kraštovaizdį, atkurti natūralias miškingas vietoves ar pan.

Daugumą įspūdingų panoramų parke galima pasiekti ir automobiliu – kas yra labaaai gerai, kai laikas ribotas. Bet galvoju, o jeigu tą panoramą būtų galima pasieki TIK pėščiomis, kelias valandas į kalną pažygiavus – ar ji dėl to dar įspūdingesnė pasirodytų?..

Half Dome – vienas ryškiausių Josemičio akcentų, labai gražiai pasimatantis nuo Glacier Point panoramos. Įsižiūrėjus į lygiąją uolos sieną, galima pamatyti rock climber’ius, kopiančius viršun!

Galima pabandyti ir patiems viršų pasiekti, kopiant iš kitos uolos pusės, tačiau ten reikalinga ne tik ištvermė, bet ir sėkmė – leidimų kiekis leistis į Half Dome hike yra ribotas. Ir vėlgi – leidimus reikia rezervuoti labai iš anksto. (Tad mes tik pažiūrėjom iš kitos pusės ir pasižadėjom – kitą kart!)

Dar keli dalykai:

– jeigu nacionaliniame parke yra ženklai, draudžiantys ką nors daryti, yra gražu jų klausyti.
– jeigu lietuviai parašo labai fainas ir naudingas knygas, yra gražu jas įsigyti 🙂
Automobiliu aplink JAV”, Ugnė Matekonytė
(net nebuvo liūdna, kad Lonely Planet gidų kolekcijos nepapildžiau).

Kitą dieną pradėję vietinėj galerijoj / kavinėj, išsiruošėm ramybės ieškoti į patį parko pakraštį. Hetch Hetchy rezervuaras – švaraus vandens šaltinis už 300 km esančiam San Franciskui. Ir labai geras laukinis atotrūkis nuo žmonėse skendinčio Josemičio slėnio.

Patogūs žygiški Starbucks užkandžiai ↔️ “mažutėlis” vietinis kankorėžis

Su Josemičio parku atsisveikinom išvažiuodami panoraminiu Tioga road – aukščiausiai Kalifornijoje esančiu greitkeliu. Prisisegėm parke įsigytus ženklelius, stabtelėjom kiekvienoj apžvalgos aikštelėj ir taip per kelias valandas mes nusileidom iš kalnų, o temperatūra pakilo beveik dvidešimčia laipsnių!

Dieną pradėję kalnuose su kepurėmis, per pietus svilinančiame karštyje jau skubėjome dykumos link. Kelias tuščias ir tiesus lyg strėlė, vėjas šiaušia plaukus – gali taip važiuoti ištisas valandas, kitų mašinų nematydamas…

Yosemite – Death Valley – Las Vegas
7 val. kelionė

Death Valley – Mohavės dykumos dalis, žemiausias Šiaurės Amerikos taškas (~85 m. žemiau jūros lygio) ir viena karščiausių vietų žemėje.

Atsiradom ten saulei leidžiantis, o smėlis vis dar buvo toks karštas, kad degino basas pėdas. Bet kokios tekstūros!

Be smėlio kopų ir kanjono, iki visai sutemstant spėjom pamatyti ir salt flats – parko dalį, kur žemės paviršius yra padengtas druskos kristalais.

Tai dabar klausimas – kaip manot, ar bandėm palaižyt ir įsitikint? 😏

Taip keliaudami mes pasiekėm Nevadą ir – kad ir kaip cheesy tai būtų – atsiradom Las Vegase. O kad jau ten atsiradom, tai pažiūrėjom šokančius Bellagio fontanus, pralošėm keliasdešimt pinigų, paaikčiojom kildami į patį tikriausią Eifelio bokštą ir – IR – matėm Cirque du Soleil pasirodymą.

Dėl pastarojo, tiesą sakant, šitam mieste ir buvom. Pamenu, kaip nerealiai atrodė vienas iš jų pasirodymų mūsų Siemens arenoje, bet čia, erdvėje, sukurtoje ir pritaikytoje tik vienam konkrečiam jų spektakliui – įspūdis šimtą kartų didesnis!

Nuo Las Vegaso patogu buvo keliauti link Didžiojo Kanjono, pekeliui pamatant Hoover Dam – didžiausią Amerikos užtvanką, kuri vandeniu aprūpina tris mūsų lankytas valstijas (Kaliforniją, Arizoną ir Nevadą).

Las Vegas – Grand Canyon Village
4 val. kelionė

Pasisveikinę su Arizona, kelias dienas turėjome Didžiojo kanjono tyrinėjimui. Ir pradėjome nuo galimybės pajausti tą didybę iš arti – t.y. leistis žygiavimo takais gilyn.

Deja, paskutinės minutės planavimas čia dar kartą pakišo koją – iki pat Kolorado upės kanjono gilumoje leistis mes neturėjome galimybės, nes tam reikalingos dvi dienos. Dvi dienos reiškia, kad būtina nakvynė kanjone esančiame indėnų kaime, o nakvynės vietų skaičius – kaip jau galite spėti – labai ribotas. Ir jos išgraibstomos labai iš anksto.

Tad žemyn pažygiavę kelias valandas, kopėm atgal į žemės paviršių. Ilgesnio ir įdomesnio žygio planas liko kitam amerikietiškam nuotykiui…

Problemytė žygiuojant gilyn į kanjoną yra ta, kad pirmiausiai leidiesi, o kai jau esi taip tikrai labai pavargęs – dar reikia KILTI atgal 🙄 Kitą dieną po žygio mums užteko lengvo pasivaikščiojimo kanjono kraštais…

Pamenu, jau kad važiuojam, kad skubam į vieną numatytą tašką tam saulėlydžiui ir visai kelioms minutėms likus, atbėgam prie krašto – sustingstam ir stebim.

Stebim tokią neaprėpiamą galybę prieš save. Visišką gamtos stebuklą, užlietą dar ir stebuklingos vakaro šviesos…

Tąkart žmonės aplink greitai išsiskirstė, saulė nusileido, liko tik raudonas dangus ir mes du, ten lyg ant pasaulio krašto sėdintys.

Žiūriu į save šitose nuotraukose ir šypsausi.
Sunku paaiškinti, bet tikiu, kad susivėlę plaukai, purvini žygbačiai ir laisvės pilni horizontai – yra gražiausias laimės paveikslas.

Dykumų dienos baigėsi dar vienu pasivaikščiojimu po žeme – leidomės į turą Antilopės kanjone.

Galimybės žygiuoti ten savarankiškai nėra, bet gidą ir grupę susirasti visai lengva. Tad šiuo atveju – iš anksto planuoti patartina, bet nebūtina 🙂

O spalvų, formų ir tekstūrų terapija kanjone – garantuota!

Kanjone vaikščiojant, patartina žiūrėti arba sau po kojomis (nes praėjimas toks tricky), arba sau virš galvos. Nes jeigu žiūrėsit tiesiai prieš save…
⬇️

Horseshoe bend, Kolorado upės vingis. Pasivaikščiojimas iki šios panoramos yra karštas ir sąlyginai ilgas, o nuotraukai kampas – tik vienas. Bet tai irgi must see, tose indėnų žemėse būnant!

Po visų laukinių nuotykių, kelionė oficialiai priartėjo prie pabaigos. Maždaug ties Didžiuoju kanjonu įvažiavome į legendinį Route 66 kelią ir lankydami mažus žavius miestelius pakeliui, judėjome atgal link Los Andželo.

Grand Canyon Village – Los Angeles
8 val. kelionė

Įdomybės apie Amerikos kelius:

– jie vis dar myli tokias pašto dėžutes, kurios, galvojau, jau būna tik filmuose.
– kelių ženklus jiems paprasčiau, kažkodėl, yra išreikšti žodžiais, o ne simboliais.
🤷

Route 66, nepaisant to, kad vietomis nutrūksta ir vistiek reikia važiuoti autostrada – tikrai vertas laiko ir net kelia norą kada nors pravažiuoti jį visą, nuo pat Čikagos.

Visi miesteliukai pakelėse ten egzistuoja tik tam, kad turistams primintų senąją Amerikos nuotaiką. Nes juk į Ameriką atvažiavę, visi nori išgerti pieno kokteilį pastelinių spalvų užeigoj, kur muzika skamba į specialų aparatą įmetus monetą – taip? 🙂

Arba jeigu ne pieno kokteilis, tai Route 66 kelyje gali suvilioti vesterno dvasia – Oatman yra miesteliukas, kurio gatvėse ganosi asiliukai, o užeigų durys laisvai varstosi į abi puses, lyg lauktų dramatiško kaubojaus įėjimo.

Atsidūrę Los Andžele, gavom atitinkamą dozę jau beveik pasiilgtos civilizacijos. Programoje buvo numatyta – Holivudo kalvos ir Grifito observatorija, žvaigždžių alėja, Six flags ir Universal studios pramogų parkai, o svarbiausia – Dunkin’ Donuts 😄

Paskutinis kelionės taškas buvo Santa Monikos prieplauka. Iki pasiekiant ją, savo raudonu automobiliu nuvažiavom beveik 3000 kilometrų, aplankėm 4 nacionalinius parkus ir prisikrovėm 2 kuprines amerikietiškų įspūdžių.

Galima galvoti, kad užsigriebėm per daug tokiam trumpam laikui ir nespėjom iš tikrųjų pajausti kiekvienos lankytos vietos. Galima galvoti, kad matėm tai, kas jau nebeįdomu, nes šimtus kartų kitų pamatyta ir nufotografuota.

Bet hey, juk keliaujam mes tikrai ne dėl kitų! Tad atsidarykim tas savo slaptas visit before I die paveikslėlių galerijas ir, atsitiktiniu būdu pasirinkę – skriskim!

✈️

Keliaujam kartu? Papasakokite man apie savo idėją:
KONTAKTAI!

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s